Tiltas

[Isadora Eva Silva]

[Luca De Pasquale]

Merginai prakalbus ,apie tai,kas gali jiems uždruoti nusijuokė. Ši mergina jam patiko,kalbėjo,taip kaip ir jis pats. Juk išties kas belieka daryti jei švelniai tariant jie nusišneka ir jis žino geriau? tik jiem priešintis
-Na kiti pasakytų pagarba,taisyklės ir kitas mėšlas. O aš sakau niekas.. Jie jie peza siunti velniop ir darai kaip reikia. pakankamai klaidų pridaryta,tad kam lipti ant to paties grėblio 101 kartą jei gali to išvengti,-truktelėjo pečiais tamsiaplaukis gurkšnodamas kavą kuri išties buvo skani,beto ir kompanija jam patiko. O geroje kompanijoje ir kava sakoma skanesnė.
-Patariu saugoti tuos žmones,nes abu broliukai smėlio dėžėj nei žaislų nepasidalina nei moterų. Tad geriau abu po akim turėti ir neduoti progos dar ko nors nepasidalinti. Kol tarp jų paliaubos tol ramu. Kol ima peštis smėlio dėžėj gero nelauk,-pasakė ,kas buvo akivaizdu
-Šaunuolė,aš jų pagarba jau užsitarnavau. Pradžiai purkštavo,o vėliau suprato,jog esu teisus,-šyptelėjo žingsniuodamas šalia merginos,kuri atrodė drėbta iš to paties molio,kaip ir jis pats. Tuo ji turbūt jį ir žavėjo. Norėjosi ją pažinti ir suprasti kas do paukštis ji buvo.
-Gerai galim ir į prieplauką,ten bus ramiau,galėsim pasikalbėti Karaliene,-šyptelėjo suprasdamas jog ši Barbė buvo neeilinė mergina. Ji buvo ne iš saldžių mergaičių. O labiau Barbė-nuotykių ieškotoje kaip Lara Kroft ar panašiai.
Pasiekus prieplauką pažvelgė į merginą,-na štai atėjom galim prisėsti ir ramiai pasikalbėti be pašalinių ausų

[Patrizia Noelle Zanetti]

Atėjus į prieplauką, Patricija patraukė lieptelio link ir visąlaik klausėsi Luca - buvo dalykų, dėl kurių labai jam pritarė, bet buvo ir vietų, kur norėjosi paprieštarauti. Tačiau vieną dalyką ji suprato puikiai - kad kol kas tėra "nauja skūra" ir reikia laiko, kol pati šioje aplinkoje apsipras ir pažins tame įsipainiojusius žmones. Ji nebuvo linkusi iškart imti ir teisti, jog reikalais buvo rūpinamąsi ne taip, kaip derėtų. Pirmiausia ji norėjo lengvai įsišlieti tarp šių žmonių, susipažinti su aplinka ir tuomet susidaryti savą nuomonę. Atėjus laikui, galbūt ja ir pasidalins. Bet šiuo momentu tiesiog atidžiai klausėsi Luca.
- Tavo balse girdžiu šiokią tokią nepasitenkinimo gaidelę, - kiek su sarkazmu tarė, nors žmones mokėjo skaityti gerai. - Toks jausmas, kad norėtum būti Gynėju. Argi tavo balse nėra nei kiek pavydo? - linksmą šypsenėlę išmetus Patricija prisėdo ant liepto ir nuleido kojas, kurios kone lietė vandenį. Bet tai jai buvo vienodai, ypač šiuo metu. Na ir kas, kad sušlaps, juk ne cukrus, neištirps. O be to, gi vasara.
- Nesuprask manęs neteisingai. Nesakau, kad pavydėti blogai - tai normalu kaip ir visos emocijos. Tiesiog, pasirodė, jog norėtum pats būti gimęs Gynėju. Ypač iš to, kiek pastabų meti Gynėjo pusėn, - siurbtelėjusi kavos, pasakė. Bet ir tai Noelei atrodė normalu - gi ne visi gimsta tuo, kuo trokšta būti.
Kalbai pasisukus apie brolelius ir jų nepasidalinimus, Patricija tik purkštelėjo.
- Lyg per mažai mergužėlių pasauly būtų, kad nepasidalina, - sarkastiškai pasakė pavarčiusi akis. Nesuprato ji tokių marazmų - romantika jai išvis buvo paskutinėje vietoje. Pažaisti ji mėgo, bet toli gražu nei suprato, nei pati buvo pasiryžusi rimtiems santykiams.

[Luca De Pasquale]

merginai paminėjus,kad norėtų būti gynėju ,net nusipurtė,- Tikrai ne jei kas ir gero būnant gynėju,kad turi marškinius ir tavo kūno nereikia dažnai lopyti. Ko nepasakysi apie mūsiškius. Niekada nenorėjau būti gynėju,ištikimieji gyvena ilgiau,-pasakė trumpai,juk gynėju linijoje buvo tikras kapinynas. laimingų pabaigų niekada nebuvo. Nebent pas jų šeimos narius.
-Tad kam kam bet gynėjui nepavydžiu,pirma gyventi dar nenusibodo,antrą negaliu pakęsti,kai man įsakinėja,-atsakė merginai nuspręsdamas,kad ištikimuoju būti daug geriau. Pirmą jis nėra nuolatinis taikinys,antrą jo šeima bent jau neišdrąskyta. Galu gale ištikimajam didesnė tikimybė išgyventi.
-ne tai,kad pastabos tiesiog abu brolius laikyti geriau kartu,kad žinoti ką jie daro,kad kuris bombos nenumestų ar nesąmonės nepadarytų,o tą abu puikiai moka. Nors dabar lyg ir susiėmė nors Benjai už kvailumą medalis garantuotas,-atsiduso jis vis dar prisimindamas jo kvailysčių kilometrinį sąrašą.
-Jie matyt jo. O man jų net per daug. Gal dėlto,kad esu bejausmis robotas,-nusijuokė prisiminęs,kaip kažkada buvo pavadintas,kai eilinį kartą atstūmė merginą. Romantika buvo ne jam. Nors kažkur gal ir turėjo šią pusę. Bet dabar ir pareigos užėmė didžiąją dalį vaikino gyvenimą,kitką nustumdami kažkur toli.

[Patrizia Noelle Zanetti]

Išgirdusi apie medalį, skirtą Gynėjui už jo kvailystes, Patricija nesusilaikė nenusikvatojusi.
- Tai reikia ceremoniją organizuot, kad jau taip, - tarp juoko pliūpsnių dar spėjo pasakyti. Vėlgi, tai niekaip neformavo jos nuomonės apie Gynėją - Noelė nei jo pažinojo, nei pati regėjo jo, kaip Luca įvardija, nesąmones. Tad tik klausėsi, nerūpestingai plepėjo, tačiau aiškiai suvokė viena - kai susipažins su tuo žmogumi, tai ir susidarys savo nuomonę. Visa kita tėra apkalbų lygyje. Nors, aišku, nenumenkino ir Luca pašnekesių - jis ilgiau pažįsta Gynėją, buvo šalia jo, tad gerai žino įvykių seką ir pasekmes. Tačiau visi skirtingai reaguoja į aplinką, ir kas vienam - nesąmonė, kitam galbūt visai logiškas dalykas.
Tačiau į šias peripetijas Zanetti nenorėjo veltis. Išvis jai šiandien labiau patiko klausytojos vaidmuo. Lygiai taip pat kantriai išklausė ir vaikino argumentus, kodėl jis nenorėtų būti Gynėju. Patricija tik siurbčiojo kavą ir šypsojosi tokia velniūkiška šypsenėle. Jai vis vien atrodė, kad Luca kažkiek norėtų Gynėjo garbės ir pozicijos. Tačiau žinojo - prie šitos temos kada nors gyvenime dar sugrįš. Tebūnie šiam kartui ji aptarta. Galiausiai, juk jie ką tik susipažino - juk nepuls Noelė įrodinėti savo tiesos. Kad ir kokia teisi jautėsi.
Kalbai pasisukus apie romantiką, Patricija vėl įgavo tą sarkastišką gaidelę ir veido išraišką.
- Nejaugi? Man tu atrodai panašus į tą, kuris viską padarys dėl moterų dėmesio ir tuo pačiu atsilygins joms, - net kilstelėjusi vieną antakį ir su pašaipa balse pasakė. Išties Luca iš pažiūros atrodė "saldus bernužėlis", plevėsa, kuriam reikėjo tik moterų. Bet Patricija, vėlgi, neskubėjo daryti skubotų išvadų - gal viduje slepiasi visai kitoks žmogus? Galiausiai, ir ji pati daugeliui atrodė tik "gražus blondinės veidelis", ir taip pagalvoti galėjo tik tie, kurie jos visiškai nepažinojo.

[Luca De Pasquale]

-Tai galėsi ją ir suorganizuoti,-nusijuokė tamsiaplaukis iš šviesaiplaukės pasiūlymo apie apdovanojimo ceremonija,kurią pasiūlė mergina. Jei tikrai tokia būtų ji išties būtų juokinga ir Luca mielu noru ją pastebėtų,vis šiokia tokia pramoga.
Nors kita vertus pramogoms dabar buvo ne vieta ir ne laikas. Laukė daug sunkaus darbo su gynėju ir jo broliuku. Norint įveikti nemirtinguosius. Visgi ,kad ir kaip nesmagu buvo pripažinti nemirtingieji išties buvo protingi ir susidoroti su jais buvo nelengva.
-Tikrai taip. Žinau jog esu išvaizdus ir merginų dėmesio gaunu daug. Tačiau jos manęs nedomina. Lėkštos barbės ir tiek,-kuo ramiausiai ištarė,- Jei jau vesčiau,kaip močiutė zyzia.tai norėčiau merginos kuri suprastų mane,mano darbą,nereikėtų meluoti apie sužeidimus,kur dingstu. Kuri pakęstų mano bjaurų charakteri. Kuriai rūpėčiau aš,o ne mano pinigai ar dailus veidelis,-atvirai pasakė merginai,juk dėlto jis ir buvo geidžiamas turtingas plius gražuoliukas lygu geidžiamiausias jaunikis.
-spėju ir tau šeima zyzia dėl vedybų,kaip svarbu pratęsti linija ,kad turi būti palikuonių ir taip toliau ir panašiai,-paklausė to,aks merginai turėjo būti pažįstama,bent taip manė Luca.
-Pasakyk,bent iš kur tu? Idomu kur tokios Karalienės barbės gyvena?-vis dar bandė kažką sužinoti apie merginą

[Patrizia Noelle Zanetti]

- Jetiau, močiutės berniukas... - tokiu mielu balsu pasakė, kuris visiškai Patricijai nebūdingas ir nusijuokė. Jai buvo gan svetima toks artimųjų palaikymas, tad dažnu atveju tai keldavo jai juoką. Bet iš psichologinės pusės žvelgiant, turbūt tai buvo tiesiog nepažinti horizontai. Juk šilumos, dėmesio, rūpesčio šeimoje ji praktiškai nejautė.
- Manęs niekas nieko neverčia, aš laisva kaip paukštis, - net sušuko iškėlusi rankas į viršų ir kelioms sekundėms įsistebeilydama į tamsų ir žvaigždėtą dangų. Aišku, kad tame nematė jokios romantikos, juk Patricija ne kokia romantikė išvis - tiesiog akimirkai pasidžiaugė turima laisve ir nepriklausomybe. - O jei ir bandytų versti, jokioms vedyboms manęs nepriverstų, pff, - net suprunkštė. Kas tokią laukinę išvis galėtų suvaldyti ir sukontroliuoti? Iš vienos pusės, Noelė žinojo, kad pati nenori jokių santykių ir jokių vedybų, jautėsi tam visiškai nesutverta. Iš kitos pusės, ji puikiai suvokė, kad joks žmogus su tokia nepagyventų.
Gavusi klausimą, nukreiptą tiesiogiai į ją, Zanetti susimąstė.
- Taigi, iš kur aš... Iš ten kur šalta, tamsu, nemalonu, nepatogu, nejauku, neramu, įtempta... Dar vardinti? - bandė pašmaikštauti, bet iš principo apibūdino savo praeitį. Niekur ir nesumelavo - nelengva buvo Patricijos jaunystė fiziškai, psichologiškai ir emociškai. - O jei rimčiau, iš Milano. Tik ten tokių kaip aš gana reta, apskritai esu nykstanti rūšis. Milane visos apmirusios su savo louis vuittonais, - išspaudusi šypseną gurkštelėjo kavos, ištuštindama vienkartinį puodelį. - Teisybė, dėl Barbės... dar sykį taip pavadink mane, tai teks išmokti gyventi be kojyčių ir rankyčių, - šyptelėjo nekalta šypsenėle, lyg niekur nieko.

[Luca De Pasquale]

-Nelaikau savęs tokiu. Tiesiog ji turi daug žinių,o jos dar niekam nepakenkė.,-truktelėjo pečiais. Juk jo močiutė nebuvo tipinė močiutė kuria kepa pyragus ir sausainius. Ji buvus ištikimoji su savo žinių bagažu. Todėl pasimokyti iš jos buvo galima nemažai.
-Tuomet tau gerai,o kai aš kilęs iš pirmųjų ištikimųjų mane slegia daug isipareigojimų daug tikimasi iš manęs,tame tarpe,jog pratęsiu ir giminę,-paaiškino merginai.
Dangus išties buvo žvaigždėtas Luca nei nepajuto,kaip sutemo. tačiau jam tai nei kiek nerūpėjo. Su mergina jam leisti buvo smagu ,galbūt todėl taip greit ir bėgo laikas.
Klausydamasis merginos bandė suprasti,kur ta vieta tačiau buvo nelengva,-Jei nori tęsk,-trumpai tęsė jis galvodamas kas tai per vieta galėjo būti
-Sakai Milano? Nykstanti rūšis? Tuomet tave reikia saugoti. Juk esi įtraukta į raudonają knygą,-pasakė kuo rimčiausia nenuleisdamas akių nuo gražuolės. Nors mergina buvo labai graži. Luca žavėjo jos vidus,kuris buvo dar gražesnis nei išorė bent jau Lucui. jis nemėgo lengvų kelių,o su panele Barbe lengvo kelio tikrai nebus.
gavęs grasinimą nusijuokė,-Tuomet vadinsiu tave Erškėtrože. Gražūs žiedai,kuriuos supa spygliukai. Graži ir laukinė,kaip ji. Bet tuo man ir patinki,kad esi išskirtinė,-prisipažino vaikinas,nei kiek nepabūgdamas grasinimo likti be rankyčių ir kojyčių.

[Patrizia Noelle Zanetti]

Kai tik Luca ėmė pasakotis, jog yra iš senas šaknis turinčios Ištikimųjų šeimos, Patricija nesusilaikė nepavarčius akių.
- Šiandien mes ILSIMĖS, - tarė ypač pabrėždama paskutinį žodį, sakydama jį taip lėtai, kad net didžiausias dundukas suprastų. - O tai reiškia, kad pamirštam pareigas ir skiriam laiko pasimėgaut laisve. Juk kada, jei ne dabar? - Zanetti balse skambėjo toks nerūpestingumas, kad net pati stebėjosi. Turbūt buvo tiesiog pervargusi nuo paskutinių darbelių su tėvu ir norėjosi nors kažkiek pasidžiaugti pasauliu. Nors lieptas, prieplauka ir žvaigždėtas dangus nebuvo kažkas itin egzotiško, bet tai vis vien šis tas. Užtenka ir tiek, kai nori pasidžiaugti gyvenimu. Nors jame ir nedaug tėra kuo džiaugtis.
Lucai pradėjus žerti komplimentus, Noelė net išsprogdino akis.
- Atsargiau, bernužėli, o tai nepajusi, kaip apsisuks galvelė nuo manęs, - kilstelėjusi vieną antakį paskutinius žodžius pasakė taip arti Luca veido ir įsmeigusi žvilgsnį į jo akis, kad Patricija galėjo net jausti jo alsavimą, jųdviejų veidus teskyrė vos keletas centimetrų. O, taip - ji mokėjo gauti ko nori ir manipuliuoti kitais. Tik Luca buvo iš Ištikimųjų tarpo, tad Noelė bent jau įspėjo jį dėl savęs. Tai ir taip daug iš Zanetti pusės.
- Žinai, dabar pagalvojau, kad labai norėčiau turėti magiškų galių - pirmiausia ką padaryčiau, tai kad čia pat atsirastų butelis gero viskio. Ir dar tave įmesčiau į tą vandenį už tokius "saldžius žodelius", - net nusijuokė linguodama kabančiomis nuo liepto kojomis, kadangi už tokias saldybes Luca, Patricijos giliu įsitikinimu, tikrai nusipelnė bausmės.

[Luca De Pasquale]

Merginai priminus jog ilsisi nusorendė ,jog tikrai laikas užsičiaupti ir nieko nekalbėti darbo tema,- gerai,kaip įsikasysi karaliene,mes ilsimės. Jei ne dabar tai kada,-vaikinui buvo nelengva tačiau labai norėdamas galėjo atitrūkti nuo darbo ir pabūti tiesiog Lucu nesukdamas galvos dėl gynėjo,nemirtingųjų ir kito š. kartais šito išties norėdavosi,net jam.
-Kaip sakiau tu kitokia,tad gali ir apsisukti. Juk sakiau nykstanti rūšis man prie širdies,-vyras nei kiek nepasimetė. Erškėtroė buvo jo skonio mergina. Jos atšiaurus būdas tik dar labiau jį traukė ir skatino pažinti merginą.
Išgirdęs merginos norus paslaptingai nusišypsojo,- Neesu mago,bet mano namuose yra gero viskio tad mielai kviečiu į svečius. Ledo taip pat turiu,-pasiūlė merginai.O kiek pamąstę apie antrą dalį,padėjo tuščią kvos puodelį į šalį ir staiga pakėlė merginą ant rankų,-tavo noras man įsakymas,-nusijuokė jis ir drauge su ja įšoko į vandenį. Išniręs iš vandens vis dar glėbyje laikė merginą ,kad nieko jai nenutiktų. Juk nežinojo kokio lygio ji plaukikė ir ar išvis moka plaukti