Pakrantė bei pasivaikščiojimo takeliai

[Massimo Parilla]

[Elide Arcaro]

Naktinė juoduma po mažu traukė į save gaivią pakrantę, kurios dalinį jaukumą palaikė tik pavieniai lauko šviestuvai. Jų šviesa traukė tik vabzdžius... ir kartu Elides žvilgsnį, atidžiai tiriantį laužtai krentančią geltoną šviesą. Ji nepriminė skaisčios saulės, neskleidė širdžiai malonios šilumos, ji tik skatino žingsniuoti toliau. Orakulės pėdos, it jausdamos sielai prieštaraujančią atmosferą, mikliai lenkė viena kitą. Tai buvo vienas iš tų naktinių pasivaikščiojimų, kėlusių dvejopas mintis. Viena iš jų: ar pareis namo, ar nakvos pas ką lovoje? O kita dar smagesnė: ar ji iš viso parsibastys šiandien namo?..
Mergina tyliai nusijuokė pati iš savęs. Kad ją kur, kartu ir tą jos paranoją.

[Aaron Natanaele de Cartel]

Jaunuolis šiuo metu kaip tik žingsniavo iš savo biuro, kuriame kaip visada iki sutemų vartė bei narpliojo visas turimas savo bylas. Visos jos buvo kažkuo panašios, bet ir skirtingos, tačiau visam tam privalėjo skirti laiką, jei norėjo kilti vis aukščiau ir aukščiau pareigose. Aaron tikrai neketino apsiriboti ties tuo ką turi, jam buvo vis negana. Pasukęs itin gerai pažįstamu keliuku link daugiabučių bloko kiek pasukiojo sprandą, suprasdamas, jog grįžęs privalės išeit pabėgioti ir pamiklinti visą kūną. Nors nuo mažens ir buvo pratinamas kasdien treniruotis, kovoti prieš brolį bei mokytis, jis privalėjo kiek pajudėti ir išlaikyti kone tobulą kūną. Užvertęs galvą link žvaigždėto dangaus tyliai sau suprunkštė, o tada nuleido akis ties kitais žmonėmis ir jo jautrias ausis pasiekė kažkieno kvatojimas. Įsižiūrėjęs pastebėjo, jog tai viso labo mergina besikvatojanti su savimi:
- Žinai, kiti tave palaikytų beprote.

[Elide Arcaro]

Elide buvo spėjusi pamiršti, kad žmonės šiais laikais užima aukštas pareigas, o pietums geria vyną vietoj vandens. Merginos likimas mėgo ironiją, sumaišytą su nebloga saujele sarkazmo. Vos tik baigusi mokyklą, ji pasuko pasaulio istorijos keliu, nors kaip niekas kito žinojo, kad didžiausias jos pasiekimas galėjo būti kokios nors tyrėjos pareigos archyvuose. Atsibodus vartyti senus rankraščius, o dulkėms pradėjus spausti gerklę ir dusinti, Arcano atvėrė sau naujus vartus. Tokius, kurie galėjo jai užtikrinti auksinį ženklelį raudonoje klasikinėje liemenėje ir vieną kitą papildomą kortų kaladę ant virtuvės stalo. Ji nebuvo vagilė, tik pirštai kartais nesitardavo su smegenimis.
Jos linksmą akimirką pertraukus vyriškam balsui, Elide mikliai pakėlė akis, nebyliai vertindama priešais ją stovintį jaunuolį. Orakulė instinktyviai apsižvalgė, o tada atsikrenkštė. Būtų puiku, jei ramiu balsu pavyktų paneigti tokius aštrius ir stebėtinai teisingus nepažįstamojo žodžius.
- Kiti? - klausiamai kilstelėjo antakį, išspausdama paslaptingą šypsenėlę. - O tu ne?

[Aaron Natanaele de Cartel]

Gal jis ir užėmė visai neblogas pareigas, tačiau vyno tikrai negėrė pietums vietoj vandens, nenorėjo mirti pirma laiko dėl kepenų išsivysčiusio nepakankamumo. Nors mirtis vyruko nelabai ir gąsdino, tačiau ir nelabai žavėjo savo paslaptingumu dėl anapusinio pasaulio. Jau vien tas pasaulis, kuriame gyveno prilygo kone fantastiniams filmams, kuriuose geri veikėjai kovoja prieš bloguosius, tačiau tikroji tiesa buvo ta - šitai darė vedini neapykantos bei keršto už pralietą svarbiausių žmonių kraują. Šis faktas Aaron'ą kartais prajuokindavo, mat šis dalykas buvo keistai bereikšmis ir nežadėjo turėti vien tam galo. Dėl to nelabai mėgdavo teptis rankų, jau mieliau sugalvodavo scenarijus bei paruošdavo visokias strategijas. Kaip sakoma, visi karai ir nesantaikos baigsis, kai liks tik vienas ir paskutinis žmogus visam pasaulyje.
- Na, tavo žiniai pats neseniai prunkštelėjau iš savęs.

[Elide Arcaro]

Nežinia, ar Elidei būtų patikusi ši gėrio ir blogio kovos rutina. Nepriskyrė savęs nei vieniems, nei kitiems. Aaron buvo stebėtinai lengviau, jis užtikrintai žinojo ko nekęsti, kam perrėžti gerklę bėdoje, kam ištiesti pagalbos ranką. Elide, tuo tarpu, eilinį kartą kliovėsi intuicija. Orakulai visais pasaulio laikais buvo vaizduojami kaip žmonės, atsirandantys, kai jų reikia, tylūs stebėtojai, neaktyvios marionetės... tik be virvučių. Kartais susimąstydavo, kurią pusę ji visgi gina, į kurią linksta jos širdis. Ar aiškiai popieriuje užrašyta pareiga kartais negalėjo virsti tik į dar labiau liepsnojančią ugnį?..
- Du bepročiai - tai jau visas cirkas, - skėstelėjo rankomis dar kartą nusikvatodama ir šiek tiek atpalaiduodama pečių liniją. Nežinojo, ką dar pasakyti žmogui, kuris neprašo papildyti stiklinės tūrio bare, ar neprašo išrausti poros amžių senumo sėjos kalendorių.

[Aaron Natanaele de Cartel]

Kūno žalojimai, gerklių pjaustymai, nagų lupimas - visa tai nedarė jokio labai didelio įspūdžio Aaronui, kuriam ir taip teko nemažai matyti tokių baisenybių šiam pasaulyje. Kartais tikrai susimąstydavo, kas jei ši vieta yra ne kas kita bet visų taip bijomas pragaras? Čia gal ir nebuvo daug liepsnų, tačiau čia netruko visų silpnybių, nuodėmių, nuklydimų. Vyrukas tik ir žybtelėjo akimis, kone kiaurai ją perverdamas žvilgsniu ir daugiau nieko nepasakydamas. Gal ir turėjo kone idealius bendravimo įgūdžius, tačiau juos naudodavo tik darbo ir reikalų sumetimais.
- Tai kad pasaulis tikras cirkas, - kreivai šyptelėjo tamsiaplaukis, kurio šypsena veikiau panašėjo į iškreiptą ir ironizuotą vypsnį nei į nuoširdžią šypseną. Bet taip ir buvo, kiekvienas čia esantis žmogus buvo tampomas bei valdomas kitų it marionetė, aišku, be virvučių ir su manipuliacijos pagalba. Kai kurie žmonės net užimdavo kvailių-klounų roles bei sėkmingai suvaidindavo iki pat paskutinio atodūsio.

[Elide Arcaro]

Orakulės protas pakankamai garsiai šaukė, jog po tokio savotiškai įdomaus dialogo, reikėtų kuo greičiau pėdinti tolyn, tačiau kažkas ją laikė vietoje. Įbestą, sustingusią laike. Skvarbus Aaron žvilgsnis galėjo žvilgsniu ją išdarinėti kaip kokį mėsos gabalą turguje, jai nėmaž nerūpėjo. Tokia jau ta likimo ironija, rytoj rytą jis ją atsimins, po mėnesio ji pasirodys tik sapnuose, o po pusmečio jis net nežinos ką veikė kažkokį vėlų kovo vakarą. Elide nepasidavė žvilgsnių karui.
- Labai gili, filosofiška mintis... - rimtu balso tonu netęsė orakulė atidžiai tyrinėdama Aarono veidą šiam šyptelėjus. - Kiekvieną vakarą treniruojiesi prieš veidrodį?.. Ar tiesiog naktimis kalbini pasitaikiusias merginas ir laisvai konstatuoji savo požiūrį į pasaulį?
Elide nesusilaikė ir vėl nusijuokė. Taip, iš šono šis pokalbis turėjo pasirodyti bauginantis.

[Aaron Natanaele de Cartel]

Jaunuolis dažniausiai būdavo visai kitoks, kai tekdavo bendrauti su klientais, stoti teismo salėse prieš teisėją ir mokytis iš priskirtos asmeniškai mentorės. Tik tada būdavo priverstas užgniaužti tikrąją asmenybės dalį bei virsti tuo dalykišku, intelektualiu būsimu tikru advokatu. Jam reikėjo dar šiek tiek laiko ir praktikos, kad galėtų vadintis jau tikru advokatu bei galėtų dirbti savarankiškai ir atsakyti savo galva. Nemėgo būti nuo kitų priklausomas, mat tais momentais pasijusdavo it koks paukštis narve. Prunkštelėjęs po taiklios nepažįstamosios pastabos vėlei ją pervėrė tiriamu žvilgsniu, o tada prabilo:
- Na žinai, ne su kiekviena šitas išdega. Paprasčiausiai netinkamos pašnekovės, kurios savo smegenėles jau seniausiai ištirpdė skrolindamos feisbukus, tad turbūt gali laikyti kaip komplimentą.

[Elide Arcaro]

Slepiamos asmenybės dalys nežavėjo orakulės, nors pati prilygo laisvėje gyvenančiam chameleonui. Ji taikydavosi ne tik prie žmonių, ji įsiliedavo į minią, į miesto peizažą, tapdavo eiline, nepastebima būtybe, kulniuojančia kartu su visais mirtingaisiais siauromis miestų gatvėmis. Iš dalies, dėl to ji pasirinko save atiduoti ir paleisti istorijos vaga... galimas daiktas, jog dėl to, kad nenorėjo tapti jos dalimi, o galbūt, kad aiškiaregystės dovana neužgožtų pasaulio praeities grožio. Vakarinis darbas kazino buvo visai kita šneka. Ten virte virė gyvenimas, tačiau sėdint prie stalo, dėmesys sutelktas į priešininkus, o ne į akylai kortas stebinčią merginą tamsaus raudono vyno spalvos liemene.
Elide abejingai kilstelėjo vešlų tamsų antakį lyg abejodama šios diskusijos tikrumu.
- O... dėkoju... - nutęsė ji ir ironiškai pridūrė: - tai šį turiningą pokalbį galiu traktuoti kaip tavo bandymą susirasti gyvenimo meilę, nugyventi su ja eilinį mirtingą gyvenimą ir senatvėje prieš numirštant pasakyti „bet ot šlykštynė buvai“?..